Europoje sprendžiame nesutarimus prie derybų stalo. Tai dažnai sunkus (ir kartais nuobodus) procesas, kuris įprastai lieka nepastebėtas. Kartais tai pamatome per televiziją arba perskaitome keletą eilučių laikraštyje. Greičiausiai, pajutę nedidelį nuobodulį, nustojame tai žiūrėti ar skaityti. Tačiau negalime nepaisyti to, kad tai iš tikrųjų yra nedidelis stebuklas, jei pažvelgtume į Europos istoriją.

Kadangi prieš septyniasdešimt metų didžiausi skirtumai tarp Europos šalių buvo išspręsti mūšio lauke kartu su paaukotomis gyvybėmis apkasuose, subombarduotais ir į užmarštį nuėjusiais miesteliais ir miestais, iš namų išėjusiais žmonėmis ir sugriautais gyvenimais. Kam pavyko laimėti karą, tas tapo šeimininku. Iki kito karo. O paprasti žmonės mokėjo kainą savo turtu, klestėjimu, sveikata ar net savo gyvenimu.

Europos Sąjunga yra padedanti išvengti šio likimo ir mums patikėta tėvų ir senelių priemonė, leidžianti naudotis unikaliu bendradarbiavimo būdu, siekiant išvengti vidinių skirtumų ir kolektyviai reaguoti į iššūkius, su kuriais negalime susitvarkyti vieni. Europos istorijoje niekada nebuvo geresnės priemonės ar ilgesnio taikos laikotarpio.

Tai nereiškia, kad ES yra tobula. Turime ją tobulinti, pritaikyti iššūkiams, su kuriais šiandien susiduriame ir dar susidursime bei priartinti prie žmonių, kuriems ji pasitarnauja. Turime sukurti teisingą, laisvą ir tvarią Europą.

Europos Sąjunga yra priemonė, skirta ginti mūsų vertybes. Šiais laikais tai nėra lengva užduotis. Pasaulis keičiasi iki šiol nematytu greičiu. Technologijos tuoj iš esmės pakeis mūsų darbo, gamybos, vartojimo ir tarpusavio bendravimo būdus. Kitos pasaulio galios siekia primesti savo valią mums, naudodamos komercines priemones arba norėdamos mus susilpninti politiškai, kad mūsų morali nuomonė nebebūtų svari pasauliniu lygmeniu. Terorizmas ir organizuotas nusikalstamumas vis dar kelia grėsmę mūsų gyvenimo būdui. Vėl puolamos moterų teisės.

Tikime Europa, kur rūpinamasi vienas kitu, sąžiningai dalinamasi, žmonėms paliekama vietos laisvai pasirinkti, kaip jie nori gyventi, ką jie nori mylėti, kuo jie nori ar nenori tikėti. Tai taikoma mums visiems, neatsižvelgiant į mūsų dydį ir jėgą, amžių, tautybę, lytį, tikėjimą ar kilmę.

Turime sukurti tvaresnę Europą, paremtą žiedine ekonomika. Motina Žemė greitai pasieks ribą ir šaukiasi atokvėpio nuo mūsų ant jos užkeltos naštos. Mūsų vandenynams kyla pavojus užtrokšti nuo plastiko, o oro tarša kelia vis didesnę grėsmę mūsų sveikatai. Klimato kaita nėra pasakos, tai yra karti ir nepatogi tiesa. Tačiau vis dar yra galimybė pasikeisti. Turime pakeisti savo gyvenimo būdą, tai, kaip atsiskaitome su kitais savo prekybos sandėriuose, ir tai, kaip naudojame pasaulio išteklius.

Yra ir kitų klausimų, kurių reikia imtis drąsiai ir vieningai. Migracija yra pasaulinis reiškinys, reikalaujantis visuotinio požiūriodėl tų, kurie ieško geresnio gyvenimo užsienyje, taip pat dėl tų, kurie gyvena atvykimo vietose. Ar Europa padės formuoti šį besikeičiantį pasaulį kartu su mūsų draugais ir sąjungininkais? Ar užsisklęsime, pulsime vieni kitus, ar tiesiog pasislėpsime už savo sienų ir jūrų bei paliksime ateities pasaulį formuoti kitiems, kuriems iš tikro nerūpi mūsų interesai? Kaip ieškosime sprendimų – bendradarbiaudami ar konfrontuodami?

Tikiu, kad Europą ir aplinkui esantį pasaulį galima formuoti bendradarbiaujant. Nes tai yra vienintelis būdas, leidžiantis pateikti mūsų vertybes atitinkančius atsakymus. Turime bendradarbiauti, kad apgintume Europos interesus besikeičiančiame pasaulyje. Tik tokiu būdu galime užtikrinti, kad sąžiningai dirbdami gausime sąžiningą darbo užmokestį, kad įmonės mokės mokesčius ten, kur gauna pelną, kad didelės korporacijos nevers šalių tarpusavyje konkuruoti, kad darbuotojai tarpvalstybiniu mastu nekovos vieni su kitais vis blogėjančioje konkurencijoje dėl atlyginimų ir kad nelenktyniausime, kas greičiau suvartos brangius Žemės išteklius.

Tokie žmonės kaip Putinas ir Trumpas tiki „valdymu galia“. Europa išmoko sunkią pamoką, pasitikėdama „valdymu galia“. Ne paslaptis, kad Putinas ir Trumpas nori, kad ES ir jos atskiros tautos susilpnėtų. Taip pat jie ne atsitiktinai rodo savo susižavėjimą skirtingų Europos valstybių nacionalistais. Ne tik todėl, kad jie dalinasi savo nuomone apie visuomenę, bet ir todėl, kad žino, jog nacionalistai ieškos priešų namuose ir užsienyje. Europiečiai, pradedantys matyti vieni kitus kaip priešus, nebendradarbiaus ir negalės parodyti kolektyvinės pozicijos.

Ateitis pilna netikrumo, tačiau nereiškia, kad turėtume jos bijoti. Mums reikia keisti mąstyseną, reikia naujo mąstymo būdo, požiūrio, kad matytume pokyčius kaip galimybę, o ne grėsmę. Mums reikia vilties dėl savo darbo vietų, dėl savo vaikų ateities, dėl to, kuo dalinamės įvairialypėje visuomenėje, dėl to, kaip galime apriboti klimato kaitą, valdyti migraciją, padidinti saugumą. Neturėtume leisti, kad baimė mus užvaldytų. Baimė paralyžiuoja, greitai pereinama į neapykantą, o vietoje sprendimų ieškomi atpirkimo ožiai. Nepaverskime savo nerimo baime, geriau jį paverskime veiksmais.

Europos vienybė suteikia mums galią suformuluoti atsakymus, kurių turi klausytis pasaulis. Europos Sąjunga vis dar yra geriausia priemonė tai pasiekti. Neturėtume jos sugriauti, kaip to norėtų kai kurie nacionalistai, bet turėtume ją kurti ir daryti geresne. Dar ryžtingesne, demokratiškesne ir teisingesne. Susitelkusią ties svarbiais klausimais, kuriems reikalingi Europos atsakymai. Mažiau įsitraukusią į temas, kurias mūsų valstybės narės galėtų geriau spręsti su piliečiais.

Kurkime šią naują Europą kartu.